Kada paliekame vadovą, o kada – įmonę

Pažįstamų rate profesionalų tinkle “LinkedIN” pastarąją savaitę paplito paveikslėlis su aforizmu “Žmonės palieka ne įmones – žmonės palieka vadovus”. Pats irgi “palaikinau”, tačiau ar pats visuomet darbovietę keisdavau būtent dėl vadovo, o ne dėl pačios bendrovės “specifikos”? Ir kokios gi yra vadovo savybės, kurios skatina jį “palikti”?

Na, tenka pripažinti, kad mūsų keliai dažnai išsiskiria ir su labai puikiais žmonėmis – vadovais, dėl daugybės objektyvių, dažnai “organizacinių” faktorių – dėl karjeros lūkesčių (organizacija išaugama, nebegali pasiūlyti aukštesnės pozicijos), dėl darbo užmokesčio (organizacija nepajėgi konkuruoti darbo rinkoje), dėl mažo užtikrintumo (dažnos “reorganizacijos”) ir t.t. Bet akivaizdu, kad dėl netinkamo vadovo savanoriškų darbo keitimų būna daugiau, nors priežastys atrodo lyg ir tos pačios – nematai galimybės siekti karjeros, nesijauti atitinkamai įvertintas ir pan. Dažnai tas priežastis ne tik suplakame į vieną gniutulą, bet ir padarome neapgalvotų pareiškimų (pvz. “į tą įmonę tai nei varomas negrįžčiau”, “ten dirba vieni prisitaikėliai, aš taip negalėčiau” ir t.t.), kurie ne tik gali atrodyti ”jaunatviškai maksimalistiški”, bet ir užkirsti kelią galimybėms ateityje. Ypač reikia būti atsargiam taip “apibendrinant” dideles, kelių šimtų ar tūkstančių darbuotojų įmones, su kuriomis realiai gali būti mažai susipažinęs.

Taigi, vienas pamatinių žmogaus poreikių – saugumo jausmas. Jei darbuotojas nesijaučia saugus, užtikrintas ateitimi, jis sieks pakeisti aplinką į saugesnę, nebent dėl kažkokių priežasčių tai neįmanoma. Tuomet jis gyvens ir dirbs veikiamas streso. Akivaizdu, kad yra bendrovių, kurios sunkiai verčiasi ir patį įmonė nėra užtikrinta dėl savo išgyvenimo. Tačiau dažnai gan saugiose įmonėse vadovai “motyvuoja” darbuotojus pareiškimais “nepakeičiamų nėra” ar “neaišku kas bus rytoj”. Dauguma teisinasi, kad taip sako norėdami būti “atviri ir sąžiningi” – nes juk iš tiesų, niekas šiame gyvenime neaišku, tik nebent mirtis ir mokesčiai. Tačiau vadovo funkcija yra ne egzistencinės psichologijos ar budizmo propagavimas, o padėjimas pavaldiniams efektyviai dirbti gerose sąlygose.

Lygiai taip pat erzina vadovo “nežinau, kas bus rytoj, kam to reikia”. Vadovas yra tas, kuris turi viziją ir supratimą, kas ir dėl ko vyksta, daroma organizacijoje. Sukurti prasmingumo atmosferą būtina bent jau todėl, kad išlaikyti norimus darbo rezultatus, bet taip pat ir todėl, kad žmogui nebūdinga norėti dirbti beprasmiškai.

Jie vadovas nusišalina nuo darbo su komanda, ir pasineria vien į popierizmą – ataskaitų rengimą ir pan, tuomet darbuotojams kyla natūralus klausimas, kodėl toks žmogus vadinamas ne duomenų pateikimo analitiku, o jų vadovu. Juk iš tiesų, ataskaitas gali parengti bet kuris žmogus įmonės hierarchijoje, sugebantis rengti ataskaitas, o ne būtinai kažkurio konkretaus padalinio vadovas. Jei darbas su žmonėmis nevyksta, vadinasi laikui einant jie praras krypties pojūtį, prasmės pojūtį, teisingumo jausmą ir t.t.

dar blogiau, nei nebendraujantis vadovas yra bendraujantis, bet aklas ir kurčia svadovas. Nepriimantis darbuotojo nuomonės, neatstovaujantis jai, nenorintis atgalinio ryšio, arba atmetantis jį, neempatiškas ir t.t. Tuomet vyksta procesai, aprašyti punkte aukščiau, tačiau daug greičiau.